Rokas: apie antrąjį etapą

Labas dar kartą. Ačiū visiems, kas vakar apsilankėte Vilniuje. Girdėjau nusiskundimų, jog galiorka nieko negirdėjo. Tokiu atveju siunčiu jums paruoštą rašinėlį apie antrąjį etapą! 

Taigi, sėdžiu sau Abu Dabio oro uoste – pakeliui namo švęsti Kalėdų ir susitvarkyti kai kurių dokumentų, apsikabinęs stipriausią arabiškos kavos puodelį. Bandau neužmigti, nes taip ir neturėjau laiko atsimiegoti po paskutinių bemiegių naktų praleistų kovojant dėl pirmos vietos.

Patikėkit, tai buvo tikrai pats įspūdingiausias sporto įvykis mano gyvenime, tokios įtemptos kovos tikrai nesitikėjome, ypač paskutiniąją savaitę, kurios metu visais įmanomais būdais bandėme išlaikyti lyderio pozicijas. 

Kaip komanda vis dar augame ir tobulėjame, netgi stebindami vieni kitus. Plaukimas irgi tobulėja, atrandame naujus kampus, naujas burių reguliavimo variacijas, žodžiu labai daug vektorių. Tokia artima kova leidžia išbandyti pačias įvairiausias laivo valdymo kombinacijas, kurios po truputį leidžia plaukti greičiau ir greičiau. Ir šiaip daug smagiau plaukti, kai gali kas rytą pasisveikinti su konkurentais ir kas vakarą atsisveikinti.  Itin džiaugiamės, kad mūsų padaryti pokyčiai po pirmojo etapo davė ryškius rezultatus, buvome ženkliai greitesni per silpnus vėjus negu pirmąjame etape, o būtent to šiame etape ir reikėjo.

Kaip ir minėjau, po starto visi išsibarstėme, bet iš esmės nieko įspūdingo neįvyko, tiesiog visi sau sėkmingai leidomės žemyn į pietus. Vienos komandos truputį atsiliko, kitos įsiveržė į priekį, mes buvome per viduriuką, bet sau santūriai šnopavom lyderiams į kuprą. Plaukėme šiek tiek į pietryčius, nes šis etapas turėjo labai daug vengimo zonų, į kurias negalėjome įplaukti. Iš esmės tai buvo visa rytinė Afrikos pakrantė iki Madagaskaro, ten įlįsti negalėjome, neva ten gali mus užpulti piratai. Jūs taip pat matėte truputį klaidingas mūsų koordinates.

Kuomet pradėjome plaukti į šiaurės rytus, aiškus lyderiai buvo ispanai, kurie pirmąją plaukimo atkarpą plaukė tiesiog įspūdingai. Antroje trečioje ir ketvirtoje vietoje kovojome su Abu Dabiu, tiesa Abu Dabis vis laikėsi nuošaly ir bandė išsipjauti pro pavėjinę ar kitaip rytinę Afrikos pakrantę. Tuo tarpu ispanai kokiu tai būdu sugalvojo plaukti į rytus ir per porą vachtų jie ne tik kad prarado 12 Nm pranašumą, bet ir atsiliko 60 Nm. Pagal tuometinę prognozę, tikrinant jų plaukimo trajektorijas, atrodė, jog jie sugrįš į kovą su mumis, nes mūsų laukė keletas bevėjo pereinamų zonų, kurios mūsų taip ir neaplankė. Porą dienų iš eilės, pagal prognozę, mes turėjome nuplaukti apie 30 Nm, tačiau pas mus nuolat pūtė 11kn 80 TWA vėjas, kuris mums labai smagiai leido skintis kelią tiesiai į tikslą. Taip ispanai ir strigo rytuose... Likome kovoti trise...

Likus maždaug 1000 Nm iki Hormuz sąsiaurio, pozicijos buvo daugmaž aiškios. Matėme, jog Abu Dabis iš pavėjo neišsipjaus, nes vėjas po truputį aštrėja. Ispanai antvėjy įstrigę dar labiau, nes vėjas juos kelia dar aukščiau ir neleidžia greitu būdu nusileisti iki mūsų. Taip, kad likome tik mes ir Dongfeng komanda. Visoje šioje atkarpoje mes buvome truputį greitesni ir kas vachtą uždirbdavome po maždaug 0,5 Nm. Taip sėkmingai plaukiant, priartėjus prie sąsiaurio, turėjome apie 15 Nm persvarą. Tiesa, visa ši atkarpa buvo labai sudėtinga triminimo atžvilgiu, kas buvo mano pagrindinė užduotis. Vėjas buvo itin nepastovus, gūsiai svyravo nuo 6 kn iki 18 kn... TWA apie 70, taip kad per dažnai nekaitalioti burių kartais reikėdavo labai pakentėti, nes šiuose kampuose burių diapazonas prasideda nuo J1 ir baigiasi MHO, o viduriuke sėdi mūsų slaptasis ginklas FRO. Tikrai ypač daug reguliuodami bures ir visą laivo balansą, darbą atlikome šiek tiek geriau negu Dongfeng komanda.

Visi žinojome, tik niekas nenorėjome garsiai apie tai kalbėti, jog ši mūsų pergalė labai trumpalaikė, nes labai greitai turėjome pasiekti Omano krantus ir įplaukti i sąsiaurį, kuris turėjo būti be vėjo... Labai tikėjomės, jog mums pavyks išvengti šio perėjimo, taip pat kaip pavyko tik kirtus pusiaujį. Deja, strigome ir beliko žiūrėti, kaip Dongfeng komanda vėl atsiranda ant AIS, ir kaip po truputį tirpsta mūsų taip sunkiai uždirbtos mylios. Per vieną vakarą jie priartėjo iki 8 Nm, o sutemus mes visiškai sustojome, tada jie priartėjo iki 4 Nm, tačiau mes buvome pirmieji, kurie pagavome naktinį brizą ir pradėjome šiek tiek judėti link tikslo. Dongfeng komanda netrukus padarė tą patį, tai taip ir stumdėmės visą laiką kol pasiekėme siauriausią dalį. Tiesa, buvo tikrai įtemptų akimirkų, kuriomis buvo labai svarbu išlikti stipria komanda, nes viena vachta įgydavo 4 Nm persvarą, o kita sumažindavo ją iki 0,8 Nm... Morališkai buvo labai sunki kova, ypač praleidus tiek laiko lyderio pozicijose. Kaip sako Simonas Steponavičius: "Prie gero priprantama – iškart!".

Taigi, viso to stumdymosi netgi neatpasakosiu, nes ten tiek visko vyko, kad neįmanoma prisiminti, plius nuovargis jau darė savo. Tačiau labai smagiai mums pavyko užsitikrinti pranašumą prieš pat lemiamą kampą, nes likus iki kranto apie 30 Nm mus skyrė tik kokia 0,4 Nm, o kuomet pasiekėme krantą ir pradėjome laviruoti mus skyrė apie 2,5 Nm... Žinau, skamba itin juokingai tokie skaičiai kuomet distancija yra apie 6000 Nm, bet mums kiekviena 0,1 Nm buvo kaip didelė pergalė ar pralaimėjimas. Pasiekus krantą, mes nusprendėme kirsti kampą tarp salų - ne pats geriausias sprendimas, nes tarp tų salelių mūsų laukė 4kn priešinė srovė, o vėjo irgi nebuvo daug. Bet pirmąjį kampą kirtome labai sėkmingai, Dongfeng sekė iš paskos ir plaukė per tą patį sąsiaurį. Kadangi priešais buvo dar pora salų, mes nenorėjome rizikuoti apiplaukanti jas aplinkui, nes komanda iš paskos kirsdama tą kampą galėtų šįkart įgyti pranašumą. Taigi, mes nusprendėme būti tie, kurie plauksim trumpiausiu, bet rizikingiausiu keliu. Deja bet rizika nepasiteisino, du kartus likome prieš srovę ir be vėjo, ko pasekoje Dongfeng pamatė mūsų sunkumus, tiesiog apiplaukė aplink, taip kad išlindome iš kampo labai nepavydėtinoje situacijoje. Iš esmės mes turėjome šiokį tokį aukščio pranašumą, bet Dongfeng buvo gerokai priekyje... Bet blogiausia buvo, kad vejas visiškai rimo, kol nurimo iki 0 kn. Ir mes likome plūduriuoti porai valandų toje pačioje vietoje, kur manėme, jog jau viskas - praplaukėme kampą ir leisimės i finišą. Iki finišo buvo likę mažiau nei 150nm tai vienos naktines atstumas... Negana to, kol mes sau šauniai plūduriavome Abu Dabis apiplaukė visas salas ir atsirado 3nm atstumu nuo mūsų. Tuo tarpu Dongfeng komanda taip pat turėjo 3nm pranašumą. Taip kad mes buvome itin nepavydėtinoje situacijoje, ypač dėl to, jog buvo akimirkų, kuomet mes buvome vienintelis laivas kuris nejudėjome...

Bet šiaip ne taip iš šiaurės pradėjo pūsti šioks toks vėjelis, kuris mums leido pradėti judėti. O geriausia buvo matyti tai, kad Dongfeng lyderio pozicijoje, skirtingai nei mes, nedidina persvaros ir nebėga nuo mūsų. Tai leido mums nepasiduoti ir kovoti iki galo... Visą naktį praleidome halzuodami, nes plaukėme pakankamai siauru koridoriumi. Išaušus rytui Abu Dabis buvo likęs apie 8 nm nugaroje, o Dongfeng bebuvo vos 0,8 nm priekyje ir ta persvara po truputi tirpo.

Kuomet nuėjau prigulti, jie buvo vos 0,3 nm priekyje, bet arčiau priartėti taip ir nepavyko iki kol iš niekur nieko atsirado 20 - 25kn vėjo gūsiai, kuriems mes buvome tiesiog geriau pasiruošę, ir tikriausiai mes labiau norėjome laimėti.