Rokas: trečiojo etapo apžvalga

Rokas: Na va pagaliau susiveikiau šiokį tokį internetą ir pabandysiu patalpinti trečiojo etapo apžvalgą. 

Šį kartą labai sunkiai sekasi prisėsti ir parašyti prisiminimus apie etapą, nes šis etapas tikrai buvo vienas sunkiausių. Tikriausiai dėl to, jog buvau pasiruošęs visiškai kitokioms sąlygoms. Mums šis etapas užtruko dviem dienom ilgiau negu buvo planuota, visiem šis etapas tikrai prailgo dėl įvairiausių nesėkmių ir šiaip dėl pačio maršruto ir oro sąlygų, kurios nelabai mus lepino.

Startas šį kartą buvo nekoks. Pasirinkome dešinę pusę, tikėdamiesi, kad vėjas suksis panašiai kaip ir per Inport race, tačiau įvyko atvirkščiai ir Abudabio komanda išsipjovė į ženklą beveik be vendų. Kaip bebūtų, startas šiuose etapuose daug nereiškia, tačiau visada norisi pasirodyti kuo geriau ir nuo pat pradžių užsiimti reikiamas pozicijas. Po starto mūsų laukė ilgas baidevindas, bet bene porą valandų po starto pasigavome pirmąją šiukšlę po kyliu, kas nuteikė labai neigiamai. Mes ruošiamės, kad bus daug šiukšlių, bet niekas nesitikėjo, kad jų bus jau čia.

Pirmąją naktį visi laivai šiek tiek pasikeitė pozicijomis, bet nieko perdaug neįvyko. Mes plaukėm stabiliai trečioje pozicijoje, už mūsų Mapfre, Alvimedica ir merginos. Priekyje Abudabis ir Dongfeng, prie kurių nuolat artėjom. Išaušus rytui buvome jau beveik ant pačio kampo, kur antrajame etape pralošėme Dongfeng komandai. Mes su Dongfeng pasirinkome tą patį kelią ir kirtome kampą plaukdami tarp salų, tuo tarpu visos kitos komandos apiplaukė visas salas. Bendras rezultatas nepasikeitė, nes visos komandos išliko tose pačiose pozicijose. Išlindus iš salų į mūsų taip mėgiamą Hormuzo sąsiaurį daug nenuplaukėme, nes vėjas pradėjo rimti ir visos komandos suplaukėme į vieną tašką ir pradėjome plūduriuoti. Vakarop po truputį pradėjome judėti. Abudabis ir Dongfeng komanda pirmieji pasigavo vėją ir pabėgo, mes buvome sekantys. Likusios komandos iškart po mūsų. Kursas buvo VMG pavėjui, t.y. A3 arba MHO priklausomai nuo vėjo stiprumo. Pozicijos keitėsi labai nežymiai, mes jautėmės pakankamai stipriai, ypač kitą naktį, kuomet nurimus vėjui išsitraukėm savo kozerį ir pradėjome smarkiai vytis Dongfeng komandą. Išsikėlėm MHO, priartėjome iki 1,8 NM. Tik tuomet pradėjo stiprėti vėjas ir logiška būtų buvę sugrįžti atgal į A3, tačiau mes nusprendėme plaukti aštriau ir užsiimti šiaurinę poziciją. Tačiau po kokios valandos buvome priversti halzuotis ir atsidūrėme 8 Nm iš paskos Dongfeng komandai. 

Nuo to momento Dongfeng komanda pradėjo bėgti ir niekas jų nebepagavo. Taip kad, tai buvo pirmoji mūsų klaida ar neišnaudota proga.

Na, o po to sekė keletą dienų VMG pavėjinio kurso, kurio metu visas laivynas laikėsi maždaug vienodo atstumo. Dongfeng bėgo nuo mūsų, mes bėgome nuo likusių ir panašiai, kol neįplaukėme į dar vieną bevėję zoną, Šri lankos šešėlį, kuris užtruko mums apie dvi dienas. Dvi labai nemalonias dienas, kurių metu pasiekėme savo antirekordą, o taip pat pralošėme Abudabio ir Mapfre komandoms. Tas pralošimas buvo toks netiesioginis, nes mes plūduriuojant be vėjo vis stengėmės išlaikyti šiaurinę pusę. Pagal visas prognozes mes buvome įsitikinę, jog vėjas ateis būtent iš šiaurės, deja atsitiko atvirkščiai. Pirmieji vėją pasigavo Mapfre su Abudabiu, mes likome iš paskos. Taip po truputį ir priartėjome prie Malakos sąsiaurio, kur pradėjome laviruoti.

Visi trys stengėmės laikytis kuo šiauriau, o tai reiškė, jog plaukėm venduodami, kai tuo tarpu Alvimedica komanda tiesiog nukirto kampą plaukdama gerokai piečiau. Jie bene per vieną naktį atsilošė 25 nm. Jie buvo piečiausias laivas, kuriuos vėjas sėkmingai kėlė ir taip jie be vendų atsidūrė ties pietiniu įplaukimu į sąsiaurį. Išaušus vakarui mes įplaukėme į sąsiaurį, tik buvome nebe tryse, o keturiese. Įplaukus buvo priimtas lemiamas sprendimas plaukti šiaurinio kranto link, taip išvengiant srovės ir laukiant vėjo pasisukimo. Visos kitos komandos atsivendavo ir nusprendė plaukti pietine pakrante. Vidurnaktį atėjo pasisukimas, bet iškart su juo mes pusvalandžiui papuolėme po didžiuliu debesiu, kur beveik be vėjo prastovėjome ir iš to negavome jokios naudos. Vėliau plaukiant sąsiauriu vyravo itin silpni vėjai ir didelė priešinė srovė, kuri kartais siekė net iki 4 kn. Porą kartų netgi buvome išsitraukę inkarą, kuriuo ketinome pasinaudoti, nes priekyje laivai jau judėjo 1,5 mazgo greičiu. Mes tuo metu sėkmingai laikėme savo SOG apie 0 :)

Kaip bebūtų, visame šiame sąsiauryje iki pat Singapūro, daug niekas nepasikeitė. Porą kartų buvome priartėję iki 2 jūrmylių ar net arčiau, bet jie vis pasigaudavo vėją pirmi. Taip jau atsitinka, kai plauki prieš vėją. Ties Singapūru tiek srovės, tiek vėjai sunešė mus visus į vieną vietą, esminis buvo pats sąsiaurio kampas, kur apie 20 jūrmylių turėjome praplaukti kuo arčiau kranto dėl seklesnio vandens, nes ten buvo ypač stipri srovė, virš 4 mazgų ir į nosį. O negana to, dar atsirado žvejai su tinklais, kuriuos reikėjo apiplaukti. Mes pasirinkome saugų kelią ir apiplaukinėjome tinklus saugiu atstumu, nes buvo diena ir geras matomumas, bet dėl kelių nepatogių tinklų teko prarasti pakankamai gerą poziciją ir atsidūrėme toliau į jūrą nuo kranto, ko pasekoje plaukėme lėčiau. Vėliau iš konkurentų pamatėme, jog šie tinklai nepavojingi ir galima juos kirsti tiesiai. Mapfre komandai nepasisekė labiausiai, nes jie vis lipdami artyn kranto, palindo po kranto šešėliu, tad buvo priversti grįžti visiškai atgal. Taip pat jie ten susirado dar porą tinklų, tad atsiliko nuo mūsų visų, bet vėlgi jiems pavyko labai greitai mus pasivyti.

Už kampo prasidėjo didžiosios lenktynės tarp laivų, priinkaruotų ir judančių. Žodžiu buvo tikrai nenuobodu. Dieną dar matai kur kas, o naktį tik lemputės. Vienur žvejai, kitur laivai, tralai ir t.t. Daug vietos buriuoti tikrai nebuvo ir atrodė, kad blogiau būti ir negali, kol nepasiekėme Singapūro. Singapūrą pasiekėme naktį, bet tuo metu jau buvome pakankamai įsidrąsinę ir laivai nebeatrodė tokie grėsmingi. Buvo tikrai smagių vaizdelių, kaip mes ten tarp tų laivų visą naktį malėmės. O paryčiais pagaliau išlindom į atvirus vandenis. Dieną praplaukėm kairiu halzu ir vakarop visi laivai suvendavome. Abudabis buvo pirmieji, Alvimedica antrieji, o Mapfre paskutiniai, kurie suvendavo. Daugiausiai išlošė pirmieji suvendavę, nes juos aukštyn vis labiau stumė srovė, tad po vendo praėjus kelioms valandoms visi laivai atsidūrėme vienoje linijoje.

Ši atkarpa mums buvo pakankamai skausminga, nes pirmą kartą greičiu nebuvome greitesni, kad ir ką bedarydavome, kad ir ką bebandydavome pakeisti niekas nesigavo...

Taip ir lipom į viršų link Vietnamo pakrantės, kur vėlgi naktį mus pasitiko žvejai su kalėdinėm dekoracijom padabintais tinklais... Vėlgi iš pradžių gan nedrąsiai plaukiant pro tinklus, vėliau jau nesibaimindami plaukėme skersai visus tinklus. Tik bėda ta, kad prie kiekvieno tinklo stovi po vieną laivelį, kuris neva saugo tą tinklą. O jie ne visi turi šviesas, tai su porą tokių laivelių vos vos prasilenkėme. Jie tokių laivų kaip mes niekad nematę ir nelabai sugeba įvertinti mūsų greitį ir dydį. Taip, kad buvo tikrai sudėtinga naktis. Padarėme porą nesėkmingų vendų norėdami išvengti žvejų, tad mums ši naktis nebuvo labai sėkminga. Kadangi buvome lėtesni, išaušus dienai ir pabėgus nuo tinklų, nusprendėme plaukti į rytus, pirmi kirsti priešinę srovę ir laukti vėjo pasisukimo, kuris taip ir neatėjo. Na pasisukimas atėjo, bet jis atėjo daug šiauriau, tad mes jį pasigavome jau tik suvendavę... Tuo momentu Abudabis ir Alvimedika išlošė dar daugiau, tačiau vėjas pradėjo rimti ir mes labai sparčiai pradėjome vytis Mapfre komandą. Buvome priartėję netgi iki 0,3 nm. Scenarijus darėsi labai panašus į antrąjį etapą, tačiau tiek priartėjus laviruotėje, buvo labai sunku juos pralenkti, nes jie vis dengė bet kurią pusę pro kur mes norėjome praplaukti. Taip ir prasikankinome, niekaip jų neaplenkdami. Pabandėme porą drastiškų manevrų ko pasekoje pralošėme tik dar labiau. Tikriausiai pradėti atakuoti reikėjo truputį iš toliau. Buvo skaudu pralošti tokiu mažu atstumu, kai jautėmės tikrai greitesni... Nors etapas buvo labai sunkus ir netgi šiek tiek per ilgas, bet vėlgi pritrūko dar nors kiek distancijos...

Na, o reziumuojant patį etapą, tikrai sudėtingas ir nesmagus šis etapėlis. Aš asmeniškai prieš patį startą jau turėjau negerą nuojautą, kurią stengiausi paslėpti. Visgi, šis etapas turėjo ir daug teigiamų dalykų. Išmokome pralaimėti ir per daug dėl to nepergyventi. Buvome lėtesni ar kitaip sakant nebuvome greitesni, tikriausiai dėl to, jog buvome gerokai lengvesni už kitus laivus, ko tikrai reikėjo už Singapūro mūsų laikiančioje laviruotėje. Taip pat gal per daug naudojomės senesnia šio etapo patirtimi ir per daug buvome užsižiūrėję į normalias vėjo tendencijas, nes šiame etape tokie dalykai nepasiteisina. Galbūt reikėjo būti šiek tiek agresyvesniems. Kaip bebūtų ateinantys etapai yra mūsų ;)

Didžiausią įspūdį paliko laivų skaičius ir jų galybė aplinkui. Tikrai nemeluosiu, tūkstančiai laivų, vienas paskui kitą visomis kryptimis... Kaip jie ten plaukioja be didelių nelaimingų nutikimų, nelabai suprantu. Turbūt taip pat, kaip kad Kinijos keliuose be jokių taisyklių zuja įvairiausios transporto priemonės. Kitas labai šokiravęs visus dalykas buvo šiukšlės. Tokio šiukšlyno dar niekur nesu matęs. Kiekvienam kvadratiniam metre po kokią tai šiukšlę. Ar tai šlepetė, buteliukas, putos gabaliukas... Labai ne kažką... Kitas nemalonus įvykis buvo tai, jog tik išplaukus iš Singapūro ar kažkur aplink ten, įplaukėme į didžiulę mazuto balą, po kurios visas laivas pasidengė mazuto dėmėmis. Visos virvės, kai kurios burės buvo mazutuoti... Labai nemalonu. Tai taip pat šiek tiek lėmė ir mūsų greitį. Gerai tai, kad ir kiti laivai plaukė ten pat.

Ok soriukas, kad taip vėlai pasidalinu įspūdžiais ir nelabai galiu su jumis pabendrauti, nes čia Kinijoje esu atjungtas nuo visų socialinių tinklų ir nelabai seku, kaip ten kas dedasi. Taip pat šis etapas buvo ne tas, kurį labai norėtųsi prisiminti :)

Šiandien jau buvo Inport race, kuriame mes nelabai sužibėjome. Prisidarėm truputėlį problemų, o šiaip padarėm vieną labai didelę taktinę klaidą. Paėmėm ne tą ženklą ir nuplaukėm ne į tą pusę. O ir šiaip itin intensyvus plaukimas gavosi, nes viskas krito iš rankų. Tris kartus burės nukrito nuo spynos, ko prieš tai niekada nėra buvę. Labai gaila dėl tokio prasto rezultato, nes turėjome tikrai gerą šansą. Bet panašu, kad nusimenam tik mes – jaunimas. Mūsų patyrę vilkai nelabai į tai kreipia dėmesį ir sako, kad viskas čia gerai.

O rytoj mes jau startuojame 4ame etape, kur pirmas tris dieneles iki pat Filipinų laukia laviruotė. 25 - 30+ mazgų vėjo tiesiai į nosį. Pagaliau turėtų būti šiokių tokių vaizdelių ir jūsų akims, nes galiu įsivaizduoti, kad truputuką jų jau pasiilgote, o ir aš pats stengsiuosi jums parašyti apie mūsų nuotykius iš laivo kuo dažniau!
Ar bus kas stebėsite 4to starto transliaciją tiesiogiai? Lietuvos laiku 8 val. ryte ;)

Linkėjimai visiems!!!