Rokas: 4to etapo apžvalga

Rokas: Taigi, dar viena apžvalgėlė. Šį kartą itin permainingo ir skausmingo mūsų komandai etapo. 

Labas buriuomene!

Taigi, viskas prasidėjo nuo starto ir mini plaukimo link Budos statulos ir atgal, ką mes vadiname "Mickey mouse race", kurį pradėjome visai sėkmingai. Plaukiant pavėjui link Budos su A3 išsiveržėme į priekį ir ženklą aplink Budą paėmėme pirmieji, po kurio prasidėjo ilga laviruotė.

Sunki laviruotė

Vėjo buvo apie 25 mazgus, todėl buvo pakankamai sudėtinga. Pastoviai buvome ant ribos tarp J1 ir J2, o tai patys sudėtingiausi burių keitimai. Pozicijos labai keitėsi, taciau nieko rimto nevyko. Tiesa, pirmąsias dienas jau išsivadavus iš kranto ir plaukiant visiems tiesia linija, tarp kelių vachtų įvyko truputį nesusikalbėjimas ir iš antvėjinio laivo atsidūrėme pavėjinėje pusėje, o ir šiaip, kaip tikriausiai ir pastebėjote trackeryje, mes plaukėme lėtai. Na gal ne lėtai, bet šiek tiek lėčiau nei norėtųsi. Kaip bebūtų, šiuo metu tai mums opiausia problema, kurią sprendžiame. Peržiūrime stiebo centruotę, taip pat turime keletą pastebėjimų dėl svorio paskirstymo laive... Žodžiu smulkmenos :)

O mes į šiaurę dumsim...

Kaip bebūtų, tos keletą dienų buvo pakankamai varginančios ir sudėtingos, bet priešaky mūsų laukė lemiamas sprendimas, apie kurį buvo kalbėta dar krante. Tiesa, tuo metu vendavimas ir plaukimas į šiaurę link Taivano atrodė nelabai priimtinas, nes plaukimas tiesiai link Filipinų turėjo būti daug trumpesnis. Kuomet Capis pradėjo vis labiau kalbėti apie galimybę venduoti ir bandyti prasimušti pro Taivaną, pasidarė daug įdomiau, ypač kai ta nuobodi laviruotė mums nelabai sekėsi. Jau suvendavus Capis ramus ir laimingas nuėjo miegoti, o mums visiem pasidarė aišku, kad čia ir bus mūsų didysis manevras ypač, kai kiti laivai nevendavo. Po poros dienų plaukiant link Taivano pasirodė, kad šis manevras pasiteisins, tik neaišku kiek, ypač kai visas laivynas pradėjo mėtytis ir nusprendė mestis link mūsų. Taip savotiškai sukomplikuodami savo padėtį. Labai jie nenorėjo mūsų paleisti. Tada keletas vendų ties Taivanu ir mes vėl tiesiojoje link tikslo vis laikydamiesi kuo daugiau rytuose, tačiau tuo pačiu plaukdami kuo greičiau. Taip, kad sau ramiai didinom persvarą ir kelias dienas tiesiog plaukėm greičiau už visą laivyną, o jie iš paskos taip pat į rytus, nes nuo pat pradžių planas buvo kirsti pusiaują ir doldrums, kurie turėjo būti iki pat 10S, būnant kuo daugiau rytuose.

Permainingas vėjas ir pirmos didžiosios kliūtys

Šiek tiek prieš pusiaują mes plaukėme maždaug 70TWA, tai yra greičiausias ir aukščiausias kursas, kai laivai gale turėdami šiek tiek kitokį vėją, sugebėjo pakilti į rytus aukščiau už mus. Iš esmės čia mes viską ir pralošėme. Tikriausiai buvome šiek tiek per gobšūs norėdami plaukti kuo greičiau vietoj kuo aukščiau. Pradžioje ir leidome laivynui užlipti į rytus aukščiau negu mes, tačiau prognozės buvo visiškai kitokios. Pirmąsias vėjo pasikeitimo zonas "Transitions" mums pavyko kirsti itin gerai, perdaug nesustojus. Persvara vis mažėjo, nes mes buvom pirmieji, kurie įplaukinėjome į silpną vėją ir lėtėjome. Neatmetėme ir galimybės, kad tuoj pamatysime ir savo konkurentus. Viskas atrodė, kad klostosi pagal planą ir tuoj iš čia ištrūksim... Kol vieną naktį nepapuolėm po vienu itin dideliu debesiuku, kuris iš pradžių atrodė niekuo ypatingas, kaip ir kiti, iš kurių išsivaduodavome be didelių nuostolių. Šį kartą viskas buvo kitaip. Debesis kaip įtraukė mus į savo ratą, taip ir nepaleido visą naktį. Iš paskos plaukę laivai negavo nieko panašaus, o tik užlipo dar labiau į rytus.

Negana to, paryčiais ištrūkus iš debesio mus pasitiko 25+ mazgų vėjas, kuris mus sėkmingai nešė Zelandijos link, o geriausia naujiena buvo ta, jog po pirmojo raporto likusios komandos šio vėjo dar neturėjo. Tai reiškė, jog mes vėl atitrūkome mažiausiai apie 40 jūrmylių. Deja, realybė buvo kiek kitokia, nes visas laivynas buvęs šiek tiek labiau rytuose, gavo šį vėją kitokios krypties, o tai jiem leido plaukti 20-30 laipsnių aukščiau. Taip jie padidino persvarą į rytus dar labiau. Tuo metu šis vėjas mums atrodė kaip tikra palaima, nes pagal tuometinę prognozę, mes turėjome turėti apie 24 mazgus tos pačios krypties vėjo... Tad gavę tokią dovanėlę neklausinėjome, o mažinome atstumą link finišo plodami katutėmis. Vėliau, gavę naują prognozę, pamatėme, jog šis vėjas tuoj tuoj pasibaigs, jei ir toliau plauksime pietų link.

Vienintelis kelias buvo kuo greičiau nešti savo kailį į rytus, kur vėjas turėjo likti ir po truputį atsisukti į vyraujančius rytų.

Kompiuteriai rodė vienintelį kelią halzuoti, ko sveikas protas ir širdis niekaip nenorėjo suprasti.

Patikėkit, tai buvo itin skausmingas ir nelengvas sprendimas, nes po halzo mes plaukėme 70 laipsnių kryptimi, tad netgi ne į rytus, o į šiaurės rytus. Tai reiškė šiek tiek atgal arba link viso laivyno, kuris tuo metu buvo apie 40 laipsnių kryptimi ir apie 40 jūrmylių atstumu. Pirmuosius ir vienintelius, kuriuos kirtome priekyje buvo Alvimedica komanda, tačiau nusprendėme plaukti toliau ir halzuotis tiesiai po visu laivynu. Šis mūsų manevras apkarto dar labiau, kai įsitikinome, jog prognozė ir vėl buvo netiksli. Vėjas rimo ir kėlė mus toliau, o tai buvo visiškai priešingas variantas, nei mes tikėjomės.

Nauja viltis - restartas

Pagal dabartinę padėtį, būnant vakaruose, mes būtume išlošę dar daugiau. Vėjas rimo, kol galiausiai visiškai nurimo ir visas laivynas išsirikiavo tarsi įsivaizduojamoje starto linijoje, kur tiesiog laukėme, kada išgirsime tą starto šuvį ir pradėsime judėti. Deja, šioje pozicijoje, kaip ir tikėtasi pirmi pajudėjo rytai, o mes pajudėjome paskutiniai. Merginos, būdamos labiausiai į vakarus, ir tos sugebėjo išsijudinti greičiau už mus. Va čia ir pajutome, jog dabar mūsų padėtis tikrai komplikuota, ypač tai, jog Alvimedica, būdama visai netoli, per vieną naktį pabėgo bene 40 jūrmylių. Tiesa, vienu metu mes buvome prie jų vėl priartėję, tačiau tie pasigavo debesiuką ir pabėgo toliau. Mums to padaryti nepavyko. Na ir taip, po truputį vydamiesi priekinius, artėjome link finišo.

Sąlygos ir atstumai keitėsi itin greitai ir vis dar kartais sušvisdavo mums šansas pasivyti, tačiau jis buvo labai jau teorinis. Taip ramiai ir pasiekėme finišą, be didelių nuotykių paskutiniasias dienas.

Reziumuojant viską, etapas buvo itin permainingas. Viskas keitėsi labai greitai ir labai dideliais mąstais. Prognozė buvo itin klaidinga, manau geriau jos būtų išvis nebuvę, būtume suplaukę tikrai geriau, gal net greičiau, ypač aplink pusiaują. Esame susirūpinę dėl greičio plaukiant laviruote, bet tuo pačiu labai patenkinti kitais kursais. Tai nuolat tobulinamas procesas, taip kad viskas čia gerai. Kaip ir sakiau etapas buvo itin skausmingas, padarėme keletą klaidų, kurias labai lengva identifikuoti, bet tuo metu faktai rodė, jog elgiamės teisingai. Šiaip, tai nebuvo tokios kaip ir klaidos, greičiau atsidūrėme tokioje pozicijoje iš kurios ištrūkti nebegalėjome. Esame šiek tiek nuliūdę, susirūpinę ir supykę, o tai manau mus motyvuos kitam etapui, kuris bus itin sunkus. Papildomos motyvacijos mums tikrai prireiks.

Kaip bebūtų, manau buvo smagu stebėti šį mūsų etapą, o man dar smagiau, kad stebit dalinatės ir komentuojat. Taip, kad ir toliau!!!

Linkėjimai iš Naujosios Zelandijos.