pristato
Pagaliau prasidėjo. Pagaliau laivynas išlindo iš uolomis uždengtos Omano įlankos ir gavo vėjo. Pagaliau nutolo nuo krantų, plastikinių maišelių ir gyvačių. Pagaliau atėjo laikas pirmam taktiniam sprendimui. - Kreiserinio Buriavimo Mokykla
Ian Walker, Abu Dhabi škiperis, taip komentuoja šį momentą: Škiperiai ir šturmanai ligi šiol darė mažus sprendimus, bet dabar atėjo laikas dideliam taktiniam sprendimui, dėl kurio 3-ias etapas gali būti laimėtas, arba pralaimėtas. Tai kaip prie Cabo Verdės salų 1-ame etape, kur sprendėme klausimą – kaip apiplaukti pusiaujo tykos zoną. Taigi, atstumą nuo čia iki Šri Lankos mes galime nuplaukti dviem keliais: 1) vakariniu, plaukiant atvira Arabų jūros dalimi, kur daugiau vėjo, bet yra pavojus, kad galime atsidurti laivagalyje tų, kurie plauks trumpesniu keliu palei Indijos krantus, arba 2) rytiniu, einančiu Indijos pakrante, kur yra rami jūra, pučia pakrančių brizai, kelias yra trumpesnis, bet yra tykos zonų ir pamestų tinklų pavojus. Vidurinio kelio nėra. Dvi oro prognozių programos, kurias turime, nesutinka tarpusavyje, kuris kelias yra geresnis – rytinis ar vakarinis. Tai yra būtent ta situacija, kurios visi tikisi, kai plaukia lyderiams iš paskos – paprasta matyti jų sprendimą. Tokia sprendimo priėmimo situacija yra lengvesnė, jeigu priimi teisingą sprendimą. Tačiau gali būti taip, kad visi plaukiantys lyderiams iš paskos pasirinks plaukti paskui lyderius. Tada nesvarbu, vakarinis ar rytinis kelias bus pranašesnis, visi laikysis vienoje krūvoje, tose pačiose sąlygose, kol laivai galės matyti vieni kitų veiksmus (priminsiu, su jų turimo radijo ryšio, o ne palydovinio AIS, jie mato vienas kitą panašiai 8-10 mylių atstumu).
Šis sprendimas turėjo būti padarytas per 4 valandas nuo Ian Walker pranešimo (1030 UTC), t.y. iki 16:30 Lietuvos laiku. Kaip matosi iš palydovinio seklio (trekerio) brėžiamų jachtų pėdsakų, visi pasirinko vakarinį kelią, o mes net nepastebėjome vykusios dramos. Niekas nesiryžo prisiimti atsakomybę ir stipriai išlošti, arba dar stipriau pralošti. Jei būtų pralošta atkarpa iki Šri Lankos, ji niekada negalėtų būti atlošta iki pat Kinijos. Matomai su sutemomis laivai halsuos, nes pasieks aukšto slėgio centrinę dalį su silpnesniais vėjais. Laivynas nuo esamos pozicijos galės plaukti tiesiai į Komorino kyšulį, kur prasidės sekantis žaidimas – plaukti aplink Šri lankos vėjo šešėlį, kuris yra pusės salos ilgio, ir kurį sukuria 2,5 km aukščio Šri Lankos kalnas, ar bandyti praslysti arčiau kranto naudojantis dienos-nakties brizais.
Tad kuo skiriasi pakrančių buriavimas nuo jūrinio?
Jei dar neaišku – jūroje sprendimai yra priimami ilguoju laikotarpiu. Prie kranto, kaip matėte, buvo daromi halsai kas kelios minutės, dabar halsai bus daromi kas pusę paros, ar net parą. Plaukimas daug ramesnis, įgulos gali pailsėti. Sėkmė priklauso nuo sprendimo: į kurią pusę plaukti, o ne nuo įgulos raumenų – greitai, arba lėtai atlikti manevrus. Priedo jūroje nėra plastikinių plėvių, o tuo labiau, gyvačių. Nėra žvejybinių laivelių, kurie yra ne didesni nei 5 metrai ilgio ir kuriuose dažniausiai būna iki 5 žvejų, tokių juodų, kad jie nesiskiria nuo nakties, jei nesišypso. Jūrinis buriavimas yra džentelmenų sportas, o pakrančių buriavimas yra tiesiog sportas (čia aš šališkas, nes man patinka jūrinis buriavimas, aišku ne toks, kaip nuotraukose Baltijos jūra – ta kur visiškai pasišiaušusi).
Vakar pakrantėse visi nusipurtinėjo plastikinius maišelius nuo kilių, kas liūdina dėl vandenyno stovio tame regione. Kad nenerti, laivai apsisukdavo nosimi į vėją, tada įgulos stumdavo groto giką skersai denio ir vėjas stumdavo laivus atbuline eiga, taip nusikratydamas šiukšlių, užkibusių ant kilių ir vairų. Kitas kelias – nerti (nuotraukoje dar neužtušuotas (dabar jau visur video tas užpakalis taktiškai užkvadratintas)).
Bene didžiausi pokštautojai, visgi, prancūzai su Dongfeng. Vakar jie buvo priartėję visai arti Pakistano kranto. Įgula buvo nustebinta kapitono paliepimu sustoti. Priežastis – pusvalandžio prekyba su vietos žvejais. Prancūzai derėjosi, be jokios kalbos žinojimo, daugiausiai gestų kalba, keisdami savo atsarginius apatinius į žvejų siūlomas žuvis, riešutus ir kitas gėrybes (priminsiu, kad laivuose valgo tik džiovintą šaldytą maistą). Jie man priminė mūsų buriavimo patriarchą Osvaldą Kubiliūną, kuris 1989 metais plaukimo per Atlantą metu surado priežastį, kad sustoti Azoruose ir pasipildyti raudono vyno. Arba, buvo ir kitas atsitikimas su juo gūdžiais sovietiniais laikais, kai išplaukus iš Liepojos į varžybas teritorinėje jūroje, užėjo audra ir Kuba visiems per radiją pasiūlė pratęsti varžybas apiplaukiant Gotlando salą,- vis tiek pasieniečiai jau nieko nemato savo radaruose. Maža to, plaukiant pro Visbį, Kūba pasiūlė ten sustoti džentelmeniškam 50-gramiui, į ką kiti sovietmečio jachtų kapitonai radijo bangomis nieko neatsakė. Pasiutęs buvo Kūba.
Taigi, vakar Donfeng apsipirko, o šiandien ryte jie pamatė kažkokį šviesų tašką horizonte, artėjantį prie jų. Tai Brunel už 5,7 jūrmylės, pasakė kepas Charlis. Ką norėtum jiems pasakyti, kepai, jei galėtum, paklausė jo laivo reporteris Sam Greenfield. – Nustokite mus sekę,- atsakė Charlis.